Draugai?

Išvis. Aš buvau atgavus savo pasitikėjimą žmonėmis, bet dabar, nuo šios dienos, jis vėl ima mažėti. Tai yra žiauru. Aš kartais nebežinau KĄ aš GALIU laikyti DRAUGU? Ką? Kaip aš galiu būt pilnai užtikrinta, kad tas žmogus nevaro ant manęs man už nugaros?

Šiandien aš buvau pašiurpus. Sužinojau tokių dalykų, kokių niekada gyvenime nenorėjau sužinot ir kokių, juo labiau, nesitikėjau.

Papasakoti? Gerai.

Kažkada, dar blogas.lt rašiau, kad gali įvykti dalykas, kuris pakeis mano kasdieninį gyvenimą. Neskelbiau koks tai dalykas, nes nebuvau tikra ar tai įvyks, žodžiu, norėjau būt užtikrinta, kad tai atsitiks, jog galėčiau paviešint. Niekam to nesakiau, žinojom tik aš ir Jurga. Ir ką jūs manot? Žmogus, iš kurio MAŽIAUSIAI ar išvis NIEKADA gyvenime nesitikėjau, paskelbė visai klasei, ar tik panoms, nežinau kaip ten buvo, kad aš ESU NĖŠČIA ir einu su Jurga pas ginekologą pasitikrinti. Blet [atsiprašau] iš tiesų, tai yra taip nesveikai juokinga, bet kartu ir graudu. ŽIAURIAI. Kaip kokioje su*istoje melodramoje. Niekada gyvenime nesitikėjau, būtent iš jos. Pabrėžiu : NIEKADA. Neskaitant to, buvo sakomi tokie dalykai maždaug kaip : kaip Dovilė gali turėt draugų, kai taip piktai į visus žiūri ir varo net nepažinodama?

Man užtenka kai kuriuos žmones tiesiog pamatyt, ir aš suprantu ko jie gali norėt. Ne visus, kai kuriuos. GRAUDU. Nepasakosiu kokių šlykštynių dar sužinojau, ir kokia nusivylusi ir įskaudinta pasijutau jas sužinojus. Iš to žmogaus niekada to nesitikėjau. Maniau esant tikra drauge. TIKRA. Bet pasirodo tai melas. Nežinau kaip reikės, kai pasveiksiu, pažiūrėti jai į akis. Neįsivaizduoju. Atrodo visas  vos ne ‘geriausių draugių’ ryšys kuris buvo tarp mūsų staiga nutrūko, lyg tai būtų buvęs plonas siūlelis.

Aš vis dar meldžiuos, kad tai, kas man buvo pasakyta yra melas.