Diena praėjo labai linksmai, bet kažkodėl ant paties vakaro, nesveikai prisiėdus užsinorėjau klausyt lėtų/liūdnų dainų ir kažką parašinėt. Tą dabar ir darau. Šiandien einant su Jurga pas mane žiūrėt filmo, kaip mergaitėms būdinga, kalbėjom apie vaikinus. Ir man bekalbant toptelėjo mintis, tik aš jos garsiai neišsakiau.
Kodėl kai prabūni su žmogum tarkim kokius metus [ aš čia kalbu apie vaikino ir merginos draugystę ] ir jūs išsiskiriate ir jai piktybiškai, tu imi tuo žmogum nebepasitikėt? Juk būnant kartu žmogumi pasitiki beveik šimtu procentu. Tai kodėl kai išsiskiri viskas apsiverčia aukštyn kojom? Tarkim, imant mano ir Arno atvejį, aš juo nebepasitikiu. Nors gal mano atvejis ir nėr toks geras, kadangi aš turiu rimtą pagrindą juo nepasitikėt, nu bet ne esmė, tarkim. Mes išsiskyrėm piktai. Jai būtume išsiskyrę gražiuoju, gal būtų kas kitaip? Apskritai, kiek aš esu draugavus su vaikinais, gal tik su vienu aš nesu išsiskyrus piktai, o draugiškai ir aš juo dabar pasitikiu. Mes bendraujam, tiesa, nors ir labai labai retai, bet vat jaučiu tą pasitikėjimą. O su kitais ne. Kame esmė? Būtų įdomu išgirst jūsų nuomonę :}
Daugiau kaip ir neturiu ką pasakyt, tai iki kitų įrašų :}
Galbūt todėl, kad tie piktybiški išsiskyrimai įvyksta dėl išdavystės, pažadų netesėjimo etc.? Jei žmonės supranta, kad jiems nieko neišeis ir tai išsiaiškina tarpusavy ramiai, viskas pasibaigia taikiai ir pasitikėjimas nedingsta, tačiau jei kuris nors "prisidirba" tas pasitikėjimas ir dingsta... Nu, nežinau, ar bent kiek suprantamai parašiau čia, bet ..
AtsakytiPanaikinti