.*

Bliamb, sėdžiu dabar ir varau per dainų sarašą. Kažkas guli ant širdies. Išties tai galvoju daug,. aš tokia žiauriai pilna kompleksų.

Kartais aš taip norėčiau pasikeist. Bet taip žiauriai. Iš dalies man patinka kokia esu, bet aš nekenčiu tų kompleksų savyje. Man nepatinka, kad aš labai jaučiu tą vadinamąją kūno chemiją. Tiesiog, yra žiauriai mažai žmonių, prie kurių aš pilnai jaučiuosi savimi.

Tarkim, jai susirašinėju su žmogum per skype ar esemesais, viskas ok! Aš jaučiuosi savimi, man viskas zjbs, esu kokia esu. Bet jai susitinku su tuo žmogum realybėje .. Aš pasidarau nebe aš. Aš tampu kažkokia robotizuota. Iš kažkur atsiranda vidinė baimė, kad pasakysiu/padarysiu kažką ne taip ar kažką kvailo. Dabar išties yra tik keli žmonės, prie kurių aš jaučiuos pilnai savim ir nėr tos jokios vidinės baimės. Ir tai, daugiausia panos, kurias pažįstu nuo darželio laikų. Yra žmonių, su kuriais bendrauju kokius du, tris ar net daugiau metų, tiek realybėj, tiek per netą, bet vistiek nesijaučiu prie jų gerai. Kartais, aš net ir prie to paties Arno bijau kažką daryt. ne dėl to, kad nepasitikėčiau juo, o dėl to, kad nepasitikiu savim. Atsiranda ir tokių, kuriuos pažįstu mėnesi, bet prie jų jaučiuos tarsi pažinočiau amžinybę ir jaučiuos totaliai savimi, be jokių baimių. Žiauriai keista. Gal man tiesiog reikia daugiau bendraut realiai negu per netą ar telefoną? Su kaikuriais aš bijau net I magdą nueit, kadangi man gėda valgyt prie jų.;D Aš tokia nesveikai tūpa...